Dievo Apvaizdos koplyčia

1. Dievas yra ne vien išmintingas Kūrėjas Jis yra ir mylintis mūsų Tėvas. Štai kodėl Jis sukūrė mus „pagal savo paveikslą“, kad gyventume kaip Jo vaikai, Jo malone. „Jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame. <...> „Mes esame iš jo giminės“ (Apd 17, 27-28).

2. Nuo pat pradžios Dievas įsteigė su mumis sandorą. Sandora yra šventas šeimos ryšys, kuriuo asmenys atiduoda save vienas kitam meilės bendrystėje. Dievas kviečia mus į sandorinį ryšį būti Jo šeima ir dalytis draugyste su Juo ir vienam su kitu. Kad laikytumės šios sandoros, privalome pasitikėti mūsų Tėvu ir paklusti Jam visame, lygiai kaip mylime vienas kitą kaip Jo sūnūs ir dukterys. „Argi ne vieną mes visi turime tėvą? Argi ne tas pats vienas Dievas mus sukūrė? Tai kodėl neištikimai elgiamės vienas su kitu, paniekindami mūsų protėvių sandorą?“ (Mal 2, 10)

3. Mes visi sulaužėme Dievo sandorą. Štai kas yra nuodėmė. Jos padarinys yra ne vien sulaužyti įstatymai tai su­laužyti gyvenimai, sugriauti namai ir sudaužytos širdys. Šitai matome visur aplinkui: visuomenėje, darbe, namuose. Esame savanaudiški, nesąžiningi, nedori, apgailėtini. „Jie <...> akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai <...> Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius“ (Rom 1, 29-32).

Štai kodėl Tėvas baudžia nuodėmę mirtimi - nuodėmė žudo Dievo gyvenimą mumyse ir kituose.

4. Mums būtinai reikia Dievo gailestingumo ir malonės. Norėtume manyti esant paprastesnį sprendimą daugiau iš­silavinimo, įstatymų, technologijų ar pinigų. Tačiau beveik tas pats būtų išrašyti aspirino nuo AIDS! Nuodėmės infekcija per daug stipri, ji mirtina. Tačiau neturėtume nustoti vilties ar nusiminti. Mūsų Tėvas geriau už mus žino, ko mums reikia. „Kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geismais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti. Bet Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikalti­mais, prikėlė gyventi su Kristumi“ (Ef 2, 3-5).

5. Išeitis iš mūsų nuodėmės atsirado, kai Dievas tapo žmo­gumi per Jėzų Kristų. Jėzus prisiėmė mūsų silpną ir mirtinai sužeistą prigimtį ne tik tam, kad mus išgydytų ir ištobulintų, bet ir tam, kad iškeltų tapti Jo paties dieviškos sūnystės gyvenimo dalininkais, padarytų mus vieniu su savo Tėvu. „Juk šventintojas ir šventinamieji visi kyla iš vieno. Todėl jis nesigėdija juos vadinti broliais“ (Žyd 2, 11). Jėzus atliko tai, ko negalėjo niekas kitas: Jis įveikė nuodėmę jos šaltinyje. „Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir jis lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties val­džią, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (Žyd 2, 14-15). Per Jo kančią ir mirtį esame išgydomi ir parvedami namo. Tai mums suteikia didžiausią pasitikėjimą ir viltį. „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!“ (1 Jn 3, 1).

6. Naująją Sandorą su mumis Jėzus patvirtina paaukodamas save. Ši auka prasidėjo Aukštutiniame kambaryje, prie Velykų stalo, kai Jis sakė savo mokiniams: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas.“ Paskui, paėmęs taurę, <...> davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms at­leisti“ (Mt 26, 26-28). Kristus paaukojo save už mus, pirma įsteigdamas Eucharistiją, po to mirdamas už mus Kalvarijoje. Tai yra vientisas dalykas.

7. Jėzus buvo prikeltas iš numirusiųjų Šventosios Dvasios galia. Ir Šventoji Dvasia yra Jo dovana mums. „O kadangi esa­te įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ (Gal 4, 6). Dievas pažada suteikti Dvasią visiems prašantiems: „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (Lk 11, 13).

8. Šventosios Dvasios galią pajuntame per sakramentus; nes Jėzus juos įsteigė, ir dabar mums juos suteikia, pradedant Krikštu. „Dabar esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). Didžiausias iš septynių sakramentų yra Eucharistija. Ši Naujosios Sandoros auka ir valgymas bendrystėje su šeima maitina mus paties Jėzaus Kūnu ir Krauju, kaip Jis žadėjo: „Aš esu gyvybės duona. <...> Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 48. 55-56). Dabar Jis kviečia dalytis šia Gyvybės Duona prie Tėvo stalo. „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20).

9. Katalikų Bažnyčia yra pasaulinė šeima, kurią Tėvas siun­tė Sūnų įsteigti Dvasia. „Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse“ (Jn 17, 21). Tad mylime Baž­nyčią kaip mūsų Motiną, gerbiame kaip Kristaus Sužadėtinę ir paklūstame jos mokymui, nes pasitikime, kad Jėzus laikysis savo žodžio: „Ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pra­garo vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Tačiau tai dar ne viskas: Jėzus skiria mums savo motiną Mariją būti mūsų dvasios motina. „Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ (Jn 19, 26-27; žr. Apr 12, 1-2. 5. 17). Visa Marijos malonė ateina iš Jėzaus. Štai kas daro ją tokią galingą Dievo šeimoje. Niekas niekada negerbė savo motinos taip, kaip Jėzus; dabar Jis nori, kad mes Juo sektume.

10. Mes, Dievo vaikai, esame žemiškieji piligrimai, keliau­jantys namo į dangų. Todėl dangus yra tikroji mūsų tėvynė, o mirtis sugrįžimas namo! „Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, <...> kuris <...> mūsų var­gingą kūną <...> padarys <...> panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3, 20-21). Angelai ir prieš mus ėję šventieji yra vyresnieji mūsų broliai ir seserys. „Bet jūs esate prisiartinę prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangaus Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų ir iškilmingojo sambūrio, prie <...> pirmgimių Bažnyčios, prie <...> Dievo“ (Žyd 12, 22-23).

(pagal Schott Hahn, Tėvas, kuris tesi savo pažadus, Katalikų pasaulio leidiniai)